Santariskiu_A_komanda_A5formatas_RGB

Jaunieji kineziterapeutai: norėtume daugiau dėmesio skirti žmogui

Santariškių klinikų kineziterapeutų kolektyvas – jaunas ir veržlus. Su Vilma Gaučyte, Rūta Kulikauskaite, Jone Malickaite ir Simu Strička kalbamės apie jų pasirinktos profesijos kasdienybę ir iššūkius.

Priešingai nei medikai, turintys šešerius metus laiko tam, kad apsvarstytų, kuri medicinos rezidentūros sritis jiems artimiausia, kineziterapeutai specialybę renkasi iškart po mokyklos. Visų pašnekovų istorijos skiriasi: vieni dar mokykloje žinojo, kuo norėtų būti, o kiti čia pateko tarsi atsitiktinai, ir dabar džiaugiasi tokiu likimo posūkiu.

„Smagu prisidėti prie srities, kuri tobulėja ir greitai populiarėja Lietuvoje. Keičiasi žmonių suvokimas, savo fizine sveikata rūpintis tampa madinga. Pamenu, dar prieš penkerius metus gūžčiodavome pečiais užsienio literatūroje skaitydami, kad didžiausia šių laikų rykštė stuburui – sėdimas darbas. Tada tos problemos Lietuvoje dar nebuvo, o dabar ji itin aktuali“, – sako J. Malickaitė.

Jaunieji kineziterapeutai pripažįsta, kad gyvenime su reabilitacijos sritimi nesusidūrusiems abiturientams sunku apsispręsti, kuriuo keliu pasukti. Studijų aprašymuose sunku atrasti aiškius skirtumus tarp artimų kineziterapijos ir ergoterapijos specialybių. Todėl visiems besidomintiems šie kineziterapeutai mielai atsako į kylančius klausimus, parodo darbo vietą, papasakoja apie medicininės reabilitacijos bei kineziterapijos rūšis, atliekamus fizinius pratimus ir kitus profesinius niuansus.

Didžiausias jų darbo privalumas, kurį įžvelgia pašnekovai, yra moralinis pasitenkinimas, juntamas dirbant žmogaus labui. „Kineziterapija – dinamiška sritis, vargu, ar mano praktikoje pasitaikė du vienodi atvejai. Esi nuolat vedamas žvalgytis  veiksmingiausių gydimo būdų, ieškant mokslinės informacijos, dalinantis su kolegomis praktine patirtimi. Kiekvienas naujas atvejis tarsi iššūkis, kuris įkvepia mąstyti, kaip pasiekti geriausią rezultatą su konkrečiu žmogumi“, – sako V. Gaučytė.

Kolegė Jonė jai pritaria, pridurdama, kad didžiausią polinkį savo profesijai ji pradėjo jausti kartu su profesine atsakomybe: „Kol esi studentas, gali būti tik pagalbininkas, antrosios rankos, o tapęs specialistu pajauti didelę atsakomybę ir norą padaryti taip, kad viskas pavyktų maksimaliai gerai, kad žmogus pasveiktų.“

Visi kineziterapeutai sutaria, kad jiems malonu girdėti, kai pacientai prasitaria, jog reabilitacijos skyrius daugeliui yra vienintelė vieta, pirmuoju pasirinkimu skirianti nemedikamentinį gydimą.

„Pats mokykloje patyriau atvirą rankos lūžį, reabilitacija buvo ilga ir sunki. Pamenu, išeidavau iš procedūros ir nežinodavau, kiek aš išprakaitavęs, o kiek – apsiverkęs“, – pasakoja S. Strička. Tad dabar, atlikdamas vadinamąją pasyviąją kineziterapiją jis nesistebi skirtingomis žmonių reakcijomis. „Žinome, kad kiekvieno temperamentas skirtingas, tad praktikoje mums tenka prisitaikyti – vieni pacientai kenčia tyliai, kitiems reikia pokalbio, smagios istorijos, treti savo emocijas reiškia garsiai, bet nepiktai“ – sako kineziterapeutas.

Kaip ir kitų gydytojų, kineziterapeutų darbas kupinas netikėtumų, kurie verčia šypsotis net ir pačius specialistus.

„Vienas pacientas, įkvėptas filmo „Jackass“, nusprendė nusileisti nuo kalno pirkinių vėžimėliu ir susilaužė kojos nykštį, nes virstant jis vienintelis buvo išlindęs pro vėžimėlio tarpą. Nykščiui ir visai pėdai vėliau prireikė kineziterapijos“ , – prisimena S. Strička.

Kita pacientė krisdama mėgino pasilaikyti už tvoros ir nusiplėšė rankos pirštą, kurį po mikrochirurginės operacijos ir sėkmingo reabilitacinio gydimo moteris galėjo valdyti be priekaištų!

„Labai džiaugiamės dėl pacientės, kuri pas mus pateko negalėdama vaikščioti po sunkios stuburo traumos. Po reabilitacijos ji sustiprėjo ir geba savarankiškai mankštintis sporto klube“, – pasakoja V. Gaučytė.

Ko jaunieji kineziterapeutai labiausiai pasigenda savo darbe? „Norėtųsi, kad mažiau laiko užimtų dokumentų tvarkymas, tuomet daugiau jo būtų galima skirti pačiam pacientui. Nekantriai laukiame seniai žadėtos elektroninės sistemos. Taip pat norėtųsi turėti daugiau galimybių mokytis bei stažuotis“, – vienbalsiai sako jaunieji specialistai.

 

Santaros žinios.

Susijusios naujienos