71916678

Kai kalbėti tenka mokytis jau brandžiame amžiuje

Patirtos smegenų traumos, operacijos, onkologiniai susirgimai, insultai ir kitos ligos gali pažeisti kalbos centrus, sutrikdyti kalbėjimą, rijimo funkciją. Visiems šiems pacientams ir jų artimiesiems padeda Santariškių klinikų Ambulatorinės reabilitacijos skyriuje dirbančių logopedų komanda.

Nuo 2014 metų Santariškių klinikose dirbanti logopedė Sigita Kudakauskienė, turinti daugiau nei 10 metų darbo ligoninėje patirtį, džiaugiasi čia atradusi naujų iššūkių, šiuolaikiškas reabilitacijos priemones, draugišką kolektyvą ir galimybę tobulėti.

Į S. Kudakauskienės kabinetą pacientai dažniausiai patenka po sunkių operacijų, traumų, ligų, dažnas iš jų yra visai praradęs kalbos funkciją, o kartais – net ir negali savarankiškai ryti, yra maitinami per zondą. Tam, kad pavyktų atkurti prarastas funkcijas, pasitelkiamas liežuvio, gomurio masažas, modernus elektrostimuliacijos aparatas ir įvairūs pratimai. Logopedė džiaugiasi, kad didžioji dalis pacientų ir jų artimųjų yra motyvuoti, nusiteikę geranoriškai ir linkę bendradarbiauti.

Reabilitacija gali trukti ne vienerius metus

„Su viena šeima bendrauju jau šešerius metus. Jauna mergina pateko į autoavariją, po kurios be kitų sužalojimų buvo pažeista ir kalba. Po gydymo mergina negalėjo ne tik kalbėti, ji buvo maitinama per zondą. Žingsnelis po žingsnelio ji judėjo sveikimo link ir dabar jau ne tik pati valgo, bet ir kalba. Jos kalba nėra labai raiški, galbūt suprantama tik man ir jos artimiesiems, draugams, tačiau tai – didžiulė pažanga ir palengvinimas ir pačiai pacientei, ir aplinkiniams. Džiaugiuosi, kad per visą gydymo laiką su paciente ir jos šeima tapome bičiuliais, daug vieni apie kitus žinome, vieni kitais pasitikime ir siekiame bendro rezultato“, – sako S. Kudakauskienė.

Tokios ilgos bendradarbiavimo istorijos logopedės praktikoje retos. Nors kalbos reabilitacija būna ilga, kartais siekianti ir kelerius metus, vis dėlto dažnai vienas žmogus keliauja per kelis specialistus, į skirtingas reabilitacijos ligonines.

„Logopedo darbas labai kūrybingas, kupinas iššūkių. Kiekvieno paciento situacija vis kitokia, sveikimo perspektyvos – irgi. Dažnai tenka perduoti „savo“ pacientą į kitas rankas arba tęsti kolegos pradėtą darbą, todėl džiugu, kad su Vilniuje dirbančiais logoterapeutais bendraujame, susitinkame konferencijose, dalijamės medžiaga, patirtimi. Dažnai net ir susiskambiname paklausti, kaip vienam ar kitam pacientui sekasi, kokios taikytos metodikos pasiteisino, kokius pratimus verta tęsti, o kokių – ne. Su kolegomis iš visos Lietuvos esame susibūrę į Lietuvos logopedų asociaciją, kur kasmet vyksta konferencijos, seminarai“, – sako S. Kudakauskienė.

Darbas skatina žvelgti kūrybiškai

Atsižvelgdama į kiekvieno paciento poreikius, Sigita ir pati kuria kiekvienam tinkamus pratimus, piešia paveikslėlius, ieško medžiagos užsienio kalbomis ir ją adaptuoja. Dabartinis logopedės iššūkis – pagilinti anglų kalbos žinias, nes ir į jos kabinetą atkeliauja technologijos – nuo šiol logopedai Santariškių klinikose turės ir planšetes, kuriose pacientai galės atlikti pratimus.

Nors daugybė sėkmės istorijų, nutikusių logopedės praktikoje, S. Kudakauskienę skatina mokytis ir siekti dar geresnių rezultatų, vis dėlto ne visais atvejais pavyksta prarastą kalbą pacientui sugrąžinti. Kartais logopedo darbas padeda žmogui prisitaikyti prie ligos, išmokti alternatyviosios – augmentinės –  komunikacijos. Komunikuoti sunkiems pacientams padeda ir kompiuterinės technologijos – žmogui tereikia paspausti simbolį kompiuteryje, kad išsakytų tai, ką nori.

„Dirbdama bendrauju ne tik su kolegomis logopedais, bet ir su kitais reabilitacijos gydytojais, taip pat neurochirurgais, neurologais. Kadangi moku gestų kalbą, esu kviečiama, kai į ligoninę patenka kurčias žmogus. Taip pat kolegos kviečia, kai reikia susikalbėti su žmonėmis po insulto, galvos traumų – kadangi aš juos mokau kalbėti, dažnai ir būnu pirmasis žmogus, kuris juos supranta ir gali susikalbėti tada, kai niekas dar nesusikalba“, – sako logopedė.

Rezultatai ne visada priklauso nuo motyvacijos

Kartais prarasta kalba grietai sugrįžta. „Jau greitai reabilitacija bus baigta 65–erių metų moteriai po insulto. Kai susitikome prieš 5 mėnesius, ji negalėjo pasakyti nė garso, o dabar viską suvokia, kalba, pati atvažiuoja į užsiėmimus“, – pasakoja Sigita.

Deja, būna ir atvirkščiai: „Jau ne vienerius metus dirbu su jaunu vyru, kuris po labai sunkios galvos traumos, pagal prognozes, greičiausiai niekada nekalbės. Tačiau artimieji įsitikinę, kad jam pavyks, moka už konsultacijas ir tokių minčių neprisileidžia net artyn. Tokie atvejai yra ir skaudūs ir, kita vertus, kelia iššūkių – norisi padėti, atsakyti į artimųjų ir pačio paciento lūkesčius, tuo pat metu stengiuosi subtiliai užsiminti, kad norimo rezultato galime ir niekada nepasiekti. Dažniausiai prireikia laiko, kad ir pacientas, ir artimieji susitaikytų, kad niekada nebebus taip, kaip anksčiau, bet tai nereiškia, kad gyvenimas baigtas“, – pasakoja logopedė.

Logopedė prisimena ne vieną atvejį, kai pacientai sėkmingai prisitaikė prie pakitusio gyvenimo. Naujausia istorija – apie į šeštąją dešimtį įkopusį vyrą, kuris po insulto, nors ir nesusigrąžino kalbėjimo funkcijos ir negalėjo dirbti ankstesniojo darbo, sugalvojo, kaip pritaikyti savo žinias – ėmėsi taisyti sodo techniką. Ir dabar neatsigina užsakymų.

„Dažnai po ligos traumos pacientai nori kuo greičiau grįžti į senas vėžes. Tačiau ne visada tai pavyksta. Ir pacientams, ir jų artimiesiems svarbu suvokti, kad net jeigu ir nepavyks visko sutvarkyti taip, kaip buvo anksčiau, gyvenimas tęsiasi ir dar gali atnešti daug džiaugsmo. Mes, žmonės, tuo ir unikalūs, kad gebame prisitaikyti“, – reziumuoja S. Kudakauskienė.

 

Santaros žinios savaitės tema.

Susijusios naujienos